Pagrindinis statybinių mašinų sandariklių veikimo principas yra medžiagai būdingo elastingumo, gniuždymo jėgos ir komponentų tvirtumo panaudojimas, siekiant sukurti patikimą barjerą įrangoje. Ši kliūtis apsaugo nuo darbinių skysčių,-pvz., hidraulinės alyvos ir tepalų,-nutekėjimo ir tuo pat metu apsaugo nuo teršalų, tokių kaip dulkės, smėlis ir drėgmė. Nors įvairių sandariklių tipų konstrukcijos skiriasi, pagrindinė jų paskirtis išlieka ta pati: išlaikyti efektyvų sandarumą įrenginyje.
Taikant statinį sandarinimą, sandariklis paprastai montuojamas dviejų stacionarių komponentų sąsajoje, atsižvelgiant į tam tikrą suspaudimo laipsnį, kad būtų užtikrintas tvirtas prigludimas prie kontaktinių paviršių. Kai susidaro vidinis slėgis, sandariklis dar labiau prispaudžiamas prie sandarinimo paviršiaus, taip sumažinant skysčio nutekėjimą per tarpą. Pavyzdžiui, O-žiedai savo sandarinimo funkciją atlieka dėl savo elastinės deformacijos ir gniuždymo jėgos.
Dinaminiai sandarikliai pirmiausia naudojami komponentuose, kuriuose dalyvauja santykinis judėjimas, pavyzdžiui, stūmoklių strypai, stūmokliai ir besisukantys velenai. Pavyzdžiui, hidraulinių cilindrų sandarikliai, judant stūmoklio kotui, sandariklis palaiko ryšį su sujungimo paviršiumi; ji turi užkirsti kelią hidraulinės alyvos nuotėkiui ir taip pat sumažinti trintį, atsirandančią eksploatacijos metu. Dulkių sandarikliai yra išorėje, kad užkirstų kelią nešvarumams, -tokiam kaip smėlis ir dulkės-, kad nepatektų į hidraulinį cilindrą.
Realiai eksploatuojant statybinių mašinų sandariklius veikia įvairūs veiksniai, įskaitant slėgį, temperatūrą, trintį ir vibraciją. Todėl sandariklio medžiaga, struktūra, matmenys ir montavimo būdas turi įtakos galutiniam jo veikimui. Tik parinkus sandariklius, atitinkančius įrangos eksploatavimo sąlygas-ir užtikrinus montavimo vietų bei sandarinimo paviršių švarą-, galima visiškai įgyvendinti sandarinimo funkciją, taip sumažinant alyvos nuotėkį ir įrangos gedimus bei užtikrinant stabilų mašinos veikimą.
